NAUJIENOS

KAUNO TAUTINĖS KULTŪROS CENTRAS MINI SAVO VEIKLOS 25-ĄSIAS METINES

,,Iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, tobulesnio žmoniškumo“ (Vydūnas)

Atgimimo metais Kaunas drąsiai ir vieningai atvertė naują savo istorijos lapą – būtent čia susikūrė Sąjūdžio sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, pirmoji neformali etninės kultūros mokykla Lietuvoje, kuri budino žmonių tautinę savimonę. Ji unikali tuo, kad vienintelė iš Sąjūdžio struktūrų išsilaikė iki šių dienų. Šiandien tautos gyvastį tebesaugo mokyklos tęsėjas – Kauno tautinės kultūros centras.
Kauno tautinės kultūros centras minėdamas savo veiklos 25-ąsias metines, dovanojo miestui vakarą koncertą „Giedu dainelę savo giesmelę“, kuris vyko Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovėje 2013 m. spalio 25 dieną 17 val. Prisiminėme savo pradžią, klausėmės ir bendravome su rašytoju, režisieriumi ir dainų atlikėju Vytautu V. Landsbergiu.

Renginyje sveikinimo žodį tarė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Vytautas Stankevičius, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas, Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius, Kauno tautinės kultūros centro direktorė Vilija Kepežinskienė. Kauno miesto vicemeras Vytautas Vasilenko centro bendruomenei įteikė miesto atminimo dovaną.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus LDK karybos istorijos ir archeologijos skyriaus vedėjas mgr. Eduardas Brusokas skaitė pranešimą „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija“.
Koncerte dalyvavo Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansambliai „Ratilėlis“ (vadovė Alvyda Česienė), „Sodailio“ (vadovė Daugailė Glinskienė), vaikų tautinių šokių ansamblis „Kalvelis“ (meno vadovė Ilona Jakštytė).

Spalio 25 d., 13 val. KTKC, A. Jakšto g. 18, vyko popietė „Mūsų savastis“. Atvyko mus pasveikinti bičiuliai, partneriai, folkloro ansamblių „Jotija“, „Sodyba“, „Bitula“, „Kupolė“, „Žaisa“, „Goštauta“ nariai ir jų vadovai, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos, Kauno krašto skyriaus atstovai Kęstutis Ignatavičius, Snieguolė Jurskytė-Akstinienė, Ieva Kaušinienė, Kartų namų dienos centro vadovė Liuda Stapulionienė. Centro bendruomenę sveikino Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus neformaliojo poskyrio vedėja Vida Kučiauskienė.

Spalio 26 d., šeštadienį, nepailstantis centro lektorius Aleksandras Žarskus vedė Apskritojo stalo diskusiją „Lietuviškoji savastis priespaudos ir demokratinių laisvių sąlygomis“.
SKAITYTI STRAIPSNĮ VIDEO I d. VIDEO II d.
Joje dalyvavo Lietuvo Nepriklausomybės akto signatarai Algirdas Saudargas ir Algirdas Patackas, tremtinys Petras Plumpa, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas Zigmas Tamakauskas, buvusi centro direktorė ir almanacho „Vydija“ redaktorė Rasa Ambraziejienė, leidėjas Jūris Ambraziejus, istorikai Kęstutis Kasparas, Gintaras Dručkus, Jonas Misevičius, dailininkai Antanas Anziulis, Virginijus Kašinskas, kraštotyrininkai, tautodailininkai, centro lankytojai.

Šiandieną Kauno tautinės kultūros centras tęsia pradėtą Sąjūdžio sekmadieninės lietuvių kultūros mokyklos veiklą. Jame dirba per trisdešimt dailės, muzikos ir etninės kultūros mokytojų, penki metodininkai, lektorius. Centro veikloje dalyvauja ne tik Kauno miesto ir apskrities vaikai, jaunimas, bet ir jų tėvai, seneliai.
Spalio 21-31 dienomis vyko Atvirų durų dienos. Centro mokytojai kvietė miesto bendruomenę atvirai bendrai veiklai, praktiniuose užsiėmimuose pynėme tautines juostas, karpėme tradicines užuolaidėles, gyvybės medžius, lipdėme molio angelus, vėrėme šiaudų sodą.

TRUMPA CENTRO ISTORIJA
Kauno tautinės kultūros centras (toliau KTKC, Centras) veiklą pradėjo 1988 metų rudenį, tuoj po Sąjūdžio įsikūrimo, ir vadinosi Kauno Sąjūdžio sekmadienine lietuvių kultūros mokykla. Pagrindinis siekis – žadinti tautinę savimonę, susivokti, kas mes esame, kuo buvome ir kurlink ruošiamės keliauti. Ir šiandieną centro tikslas – išlaikyti, puoselėti, saugoti gyvąją tradiciją, globoti etninį paveldą ir gaivinti šaknis, iš kurių mūsų tauta yra išaugusi.
Centre vaikai bei suaugusieji etninio ugdymo krypties užsiėmimuose mokomi dainuoti senąsias dainas, švęsti kalendorines, šeimos ir tautines šventes. Čia jiems sudaromos visos galimybės susipažinti su senaisiais papročiais, amatais, liaudies menu. Tačiau svarbiausia – padėti kiekvienam mūsų lankytojui susivokti savyje, atpažinti savo sielą, atskleisti kūrybines galias ir tobulėti mokantis visą gyvenimą.

Centro veiklos pradžioje, Atgimimo laikotarpiu, čia skaitė paskaitas ir vedė užsiėmimus daugybė žymių Lietuvos žmonių: Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus, Algirdas Saudargas, Petras Plumpa, Albinas Kurtinaitis, Gintaras Beresnevičius, Angelė Vyšniauskaitė, Kęstutis Genys, Arvydas Žygas, Ramunė Jurkuvienė, Virgilijus Rudzinskas, Jonas Misevičius, Aušra Kargaudienė, Nijolė Liobikienė, Birutė Obelenienė, Vaidotas Stulga, Vidmantas Povilionis, Veronika Povilionienė, Gintaras Dručkus, Vacys Bagdonavičius, Jurgis Oksas ir daugelis kitų. Sekmadieninė mokykla pirmoji Kauno mieste inicijavo ir organizavo tokius viešus renginius: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Knygnešio dieną, Motinos dieną, „Velykėles“, akciją „Laimina miestą angelai“, leido knygeles, atvirukus, almanachą ,,Vydija“.
Centrui vadovavo Nijolė Birgėlienė (1988-1998), Rasa Ambraziejienė (1998-2002 ), Asta Vandytė (2002-2005), Rima Jarušauskienė (2005-2007). Nuo 2007 metų gruodžio mėnesio pradėjo vadovauti direktorė Vilija Kepežinskienė.

MŪSŲ SAVASTIS

Vieni svarbiausių uždavinių šiais globalizacijos, nutautėjimo ir žalingos masinės kultūros laikais yra užtikrinti galimybę visiems visuomenės nariams giliau pažinti savąją kultūrą, jos reiškinių įvairovę; garantuoti etninės kultūros paveldo išsaugojimą bei gyvosios tradicijos tęstinumą; ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę. Šias, Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme įtvirtintas nuostatas įgyvendinti ir yra mūsų centro svarbiausia užduotis.

Stengiamės visapusiškai supažindinti su senąja mūsų tautos kultūra, religija, papročiais kuo daugiau Kauno miesto ir apskrities žmonių, ypač vaikų bei jaunimo. Bandome ugdyti poreikį mokytis pačiam, dirbti ir švęsti ne todėl ir ne taip, kaip perskaitei knygoje, kaip kažkas parodė ar liepė. Tikslas – mokytis suvokti senosios lietuvių kultūros papročių, apeigų, švenčių prasmę, gilintis į protėvių būties ir buities esmę. Jausti vidinį poreikį daryti tai, link ko veržiasi kiekvieno prigimtis. O jau tada, suvokus etninės kultūros esmę, kūrybiškai taikyti seniausiąsias mūsų krašto vertybes šiandienoje. Todėl mūsų renginiuose nagrinėjamos ne tik etninės kultūros temos, bet ir šiandienos žmogui ypač svarbūs religijos, kultūros, savivokos, šeimos santykių, vaikų ugdymo, gimimo, žmogaus mirties bei dvasinių krizių klausimai. Teoriniai užsiėmimai, paskaitos įtvirtinami asmeniniu dalyvavimu diskusijose, rankdarbių, amatų mokymuose, žaidimuose, rateliuose, dainuojant. Bet kuris mūsų renginys – tai ne kelios valandos ar diena, kurią vadintume „programa“. Viena svarbiausių bet kurio renginio dalių – pasirengimo laikotarpis, ruošimosi numatytai šventei (renginiui) laikas. Dauguma mūsų senųjų švenčių yra tokios subtilios, intymios, sakralios, kad jų neįmanoma švęsti viešai, dideliame būryje, stebint žiūrovams.

Šiais standartų ir beveidės masinės kultūros laikais kyla didžiulis pavojus prarasti savąjį tapatumą. Toks pavojus kyla ne tik visai tautai, bet ir atskiram asmeniui. Tenka ieškoti atsakymo į visiems labai opų klausimą: kaip, jungiantis į Europą ir pamažu tampant visos Žemės piliečiu, neprarasti savęs, neprarasti savojo išskirtinumo, t. y. tautiškumo ir prigimtinio individualumo. Vis labiau suvokiame, kokias neigiamas pasekmes atneša globalizacija ir masiškumas. Jis nuasmenina žmogų, suvienodina skirtumus ir padaro jį beveidžiu sraigteliu. Nusivylęs masine kultūra žmogus vis labiau trokšta originalumo ir savitos išraiškos, kurioje galėtų atskleisti tai, kas jam būdinga, išreikšti savąjį iš prigimtinės tautinės kultūros išaugantį nepakartojamumą.

Kauno tautinės kultūros centras buvo ir turėtų išlikti įvairių visuomenės sluoksnių ir įvairaus amžiaus, nuo mažylių ikimokyklinukų iki senukų ir pensininkų, susibūrimo vieta. Tai centras, kuriame kiekvienas galėtų išreikšti save, pasirinkdamas tai, kas jam patinka. Neseniai atgavę ilgai slopintą išraiškos laisvę, žmonės dar nėra aktyvūs saviraiškoje. Mūsų centras, suleidęs šaknis į tautinės kultūros klodus, įvairiomis priemonėmis, pradedant pasakomis, liaudies žaidimais, dainomis, šventėmis, papročiais ir baigiant šiuolaikinėmis psichologijos žiniomis, skatina savitumo ir asmens tapatybės išraišką. Daugiasluoksnė veikla jau pati savaime skatina visuomenės atsigręžimą į įvairovę, pakantumą skirtingoms pažiūroms bei saviraišką. Švietimas ir ugdymas čia išsiskleidžia iš etninės baltų (lietuvių) ir krikščioniškosios kultūros šaknų ir remiasi šeimos, kaip svarbiausios visuomenės ląstelės, pamatų įtvirtinimu. Savo ruožtu, lietuvių etninės kultūros tradicija paremta šeimos gyvenimo papročiais, žmogaus gyvenimo ratu, kuris tiesiogiai susijęs su kalendoriniu metų ratu, gamtos ritmais.

Iš Rasos Ambraziejienės ir Aleksandro Žarskaus straipsnių

Atnaujinta 2023 01 11